pažygėti

pažygė́ti intr. KI483, K, Ls, Rtr, DŽ, OGLII366, NdŽ, KŽ; R146, MŽ193, Sut, N, Kos62 pažengti, paeiti: Pažygė́k toliau, t. y. paeik J. Aš galuką į kiemą pažygė́jau KI30. Judas privertė žmones pažygėti (pasiskubinti), kurie paskui eidami nusivėlavo BB1Mak5,53. Ir pažygėjęs nuog jų, kaip būtų ant akmens mėčio, klaupėsi, puolė ant veido savo VlnE189. Ant kelio trumpai apsistojęs ir maž į šalį pažygėjęs atsigulęs Ns1852,2. Ir jis bylojo: pažygėkiam toliaus ir eikiam, eš su tavimi eisiu BB1Moz33,12. Anie ižg miestų, ižg tolo suvaikštinėjos, visa sava pametę, o mums sunku kiek žingsnių pažygė́t bažnyčion DP98. Aš pažygėjau namon link BsV139. | prk.: Pažygėjo šalina nužeminimas Jono kaip mažesnis DP500. ║ refl.: Tada išėjo vaikai Benjamin[o] laukan priš pulką ir atstojo (pasižygėjo) nuog miesto, ir pradėjo mušti ir pažeisti žmones BBTeis20,31. ║ prk. padaryti pažangą: Argu tai ne pataikūnas, kursai tuojau ižg maženos iškeltas ing Kristų Viešpatį dešimtyje ar trise dešimtyse metų nepažygė́jo nei gerame užaugo DP96. \ žygėti; pažygėti